Emilija Pliaterytė
Emilijos tėvai priklausė elitiniam Lietuvos aristokratijos sluoksniui. Nuo pat vaikystės jaunoji grafaitė gyveno prabangoje, niekad nesusidūrė su materialinėmis problemomis, tačiau jai anksti teko patirti moralinę kančią, nes tėvai tarpusavyje vis rečiau rasdavo bendrą kalbą. Galų gale ėmė visiškai nesugyventi ir nenorėdami daugiau skaudinti vienas kito išsiskyrė. Tuo metu mažajai Emilijai buvo 9 metai. Motina su dukra 1815 m. paliko Vilnių ir persikėlė gyventi pas gimines – grafo Mykolo Pliaterio – Zybergo ir tetos Izabelės Helenos fon Zyberg dvarą Liksnoje, netoli Daugpilio. Ši šeima sudarė kuo puikiausias sąlygas naujosioms Liksnos dvaro gyventojoms.
Emilija kalbėjo vokiškai, prancūziškai, angliškai, itališkai ir, suprantama, rusiškai bei lenkiškai. Pati pramoko gudų ir šiek tiek lietuvių kalbos. Labai domėjosi istorija ir gerai piešė. Kaip ir derėjo jos luomo mergaitei, grojo fortepijonu, dainavo. Ypač daug skaitė, nes, ko jau ko, bibliotekų Pliaterių dvaruose būta didelių ir turtingų. Vėliau, persikėlusi į tetos dvarą išmoksta matematikos, karybos, daug jodinėja su arkliais , o laisvalaikį praleidžia gamtoje su pusbroliais.
1830-aisiais Lenkijoje prasideda bruzdėjimai prieš carinę priespaudą. Žinios apie tai pasiekia Lietuvą ir bajorams jau parūpsta ne tik pramogos. Kalbama net ir apie baudžiavos panaikinimą. Emilija ir jos pusbroliai yra dideli šios minties šalininkai. Bajorų nusiteikimas buvo toks didelis, gražus ir kilnus, jog sukilimas apėmė visą Lietuvą!
Emilija trumpai nusikirpo plaukus, apsivilko mundurą, plačias kelnes, apsiavė raitelio batus sidabriniais apkaustais, už diržo užsikišo pistoletą, pasiėmė lengvą kardą bei durklą ir, šokusi ant žirgo, patraukė su pusbroliais kovon. 1831 m. kovo 29 d. Dusetose po šv. Mišių bažnyčioje pasakė tokią kalbą, kad čia pat susibūrė 280 pėstininkų ir 30 raitelių, kurie, jos vedami, patraukė Dineburgo tvirtovės link. Deja, tvirtovės paimti nepavyko. Tačiau visa Lietuva jau buvo sukilusi ir suformuota šiokia tokia kariuomenė. Jos vadovybė į moteris kovotojų gretose žiūrėjo kreivai. Tai galima suprasti, nes XIX a. – tai ne XXI a. Tada reikėjo vyriškos jėgos, ištvermės, geležinės sveikatos. Joti žirgais, nakvoti pelkėse (ne visada pavykdavo miškuose ar sodybose), kentėti nuovargį, kautis naudojant fizinę jėgą – ne moterų jėgoms. Emilija gavo garbės kapitono laipsnį, bet negavo karių. Ji buvo eilinė kovotoja, turinti karininko „titulą“. Tiesa, gavo adjutantę ukmergiškę Mariją Rašanavičiūtę, iš smulkių bajorų kilusią didelę savo tėvynės patriotę. Ką apie jas rašo tų dienų liudininkai? Emilija ir Marija visada būdavo pirmose mūšių gretose, kovėsi itin narsiai. Su ginklo draugais Emilija elgėsi santūriai, laikėsi per atstumą. Jos gera draugė Marija, gražutė kvatoklė, suteikdavo geros nuotaikos, šypsenų ir buvo visų mėgstama. Emiliją gerbė, o Mariją mylėjo.
1830-aisiais Lenkijoje prasideda bruzdėjimai prieš carinę priespaudą. Žinios apie tai pasiekia Lietuvą ir bajorams jau parūpsta ne tik pramogos. Kalbama net ir apie baudžiavos panaikinimą. Emilija ir jos pusbroliai yra dideli šios minties šalininkai. Bajorų nusiteikimas buvo toks didelis, gražus ir kilnus, jog sukilimas apėmė visą Lietuvą!
Emilija trumpai nusikirpo plaukus, apsivilko mundurą, plačias kelnes, apsiavė raitelio batus sidabriniais apkaustais, už diržo užsikišo pistoletą, pasiėmė lengvą kardą bei durklą ir, šokusi ant žirgo, patraukė su pusbroliais kovon. 1831 m. kovo 29 d. Dusetose po šv. Mišių bažnyčioje pasakė tokią kalbą, kad čia pat susibūrė 280 pėstininkų ir 30 raitelių, kurie, jos vedami, patraukė Dineburgo tvirtovės link. Deja, tvirtovės paimti nepavyko. Tačiau visa Lietuva jau buvo sukilusi ir suformuota šiokia tokia kariuomenė. Jos vadovybė į moteris kovotojų gretose žiūrėjo kreivai. Tai galima suprasti, nes XIX a. – tai ne XXI a. Tada reikėjo vyriškos jėgos, ištvermės, geležinės sveikatos. Joti žirgais, nakvoti pelkėse (ne visada pavykdavo miškuose ar sodybose), kentėti nuovargį, kautis naudojant fizinę jėgą – ne moterų jėgoms. Emilija gavo garbės kapitono laipsnį, bet negavo karių. Ji buvo eilinė kovotoja, turinti karininko „titulą“. Tiesa, gavo adjutantę ukmergiškę Mariją Rašanavičiūtę, iš smulkių bajorų kilusią didelę savo tėvynės patriotę. Ką apie jas rašo tų dienų liudininkai? Emilija ir Marija visada būdavo pirmose mūšių gretose, kovėsi itin narsiai. Su ginklo draugais Emilija elgėsi santūriai, laikėsi per atstumą. Jos gera draugė Marija, gražutė kvatoklė, suteikdavo geros nuotaikos, šypsenų ir buvo visų mėgstama. Emiliją gerbė, o Mariją mylėjo.
Kartu su M. Rašanavičiūte ir pusbroliu Emilija pabandė per Užnemunę pasiekti Varšuvą ir ten toliau tęsti kovą. Ėjo miškais slapstydamiesi, daugiausia naktimis, kentėjo badą, troškulį, nuovargį. Galų gale Emiliją jėgos visai apleido, ant kojų atsivėrė žaizdos. Vis dar bandė eiti, tačiau beeidama apalpo. Cezaris ir Marija nunešė Emiliją į eigulio trobelę. Kreipėsi į artimiausią dvarininką Ignotą Ablamavičių, prašydami priglausti ligonę svetima Ščevinskaitės pavarde. Šis taip pat buvo patriotas ir priėmė grafaitę į netoliese Kapčiamiesčio esantį savo Justinavo dvarą. Cezaris su Marija pailsėję patraukė Varšuvos link. Šeimininkų globojama ir prižiūrima Emilija buvo beatsigaunanti, tačiau, sužinojusi apie galutinį sukilimo pralaimėjimą, atkrito, ir liga atsinaujino. Išsekęs organizmas nepajėgė ištverti ligos. 1831 m. gruodžio 23 d. grafaitė Emilija Pliaterytė pabaigė savo trumpą, tačiau didvyrišką gyvenimo kelią. Buvo slapta palaidota svetima pavarde Kapčiamiesčio kapinėse. Jos vaikystės dienų romantiška svajonė „numirti už Tėvynę“ išsipildė. Liko užrašyti jos žodžiai: „Kiekviename mūšyje ieškojau mirties ir dėl įgimtos meilės, kurią jaučiu Lietuvai, ir dėl noro susijungti su savo motina“.
Dar gyva būdama Emilija tapo legenda. Nors ji ir nebuvo vienintelė moteris sukilėlių gretose, bet neabejotinai išsiskyrė patriotizmu, intelektu, dvasinėmis galiomis, erudicija bei savo oriu, garbingu elgesiu. Tuoj po jos mirties Adomas Mickevičius (Emilija pažinojo poeto brolį) jai skyrė nuostabų eilėraštį. Knygas apie Emiliją išleido pusbrolis Cezaris (Prancūzijoje), kaimynas Juozapas Straševičius (ten pat). Pastarojo knyga buvo išversta į keliolika kalbų.
Prancūzai, Žanos d’Ark tautiečiai, tuoj pat inscenizavo pjesę apie Emiliją, tą patį padarė vengrai ir lenkai. Jos asmuo sukėlė didelį dailininkų susidomėjimą, tad buvo nutapyta nemažai darbų, kuriuose Emilija idealizuota, romantiškai pagražinta.
Emiliją Pliaterytę vertinti itin sunku, nes legendos yra susipynusios su tikrove. Tačiau nepaneigiamas faktas, jog Lietuvos žemėse petys petin su vyrais kovėsi silpna moteris, sklidina laisvės bei teisybės troškulio ir tėvynės meilės.
Prancūzai, Žanos d’Ark tautiečiai, tuoj pat inscenizavo pjesę apie Emiliją, tą patį padarė vengrai ir lenkai. Jos asmuo sukėlė didelį dailininkų susidomėjimą, tad buvo nutapyta nemažai darbų, kuriuose Emilija idealizuota, romantiškai pagražinta.
Emiliją Pliaterytę vertinti itin sunku, nes legendos yra susipynusios su tikrove. Tačiau nepaneigiamas faktas, jog Lietuvos žemėse petys petin su vyrais kovėsi silpna moteris, sklidina laisvės bei teisybės troškulio ir tėvynės meilės.
Šaltiniai: Vandos Ibianskos straipsnis laikraštyje „Artuma“, sartai.info