Salomėja Nėris
Gimė Kiršų kaime, Alvito valsčiuje (dab. Vilkaviškio raj.), netoli nuo tuometinės Vokietijos sienos, pasiturinčių suvalkiečių ūkininkų Simono ir Uršulės Bačinskų šeimoje. Šeimoje ji buvo vyriausia, nors prieš tai viena sesuo jau buvo mirusi. Turėjo dar du brolius – Bronių ir Viktorą, bei seserį Onutę.
Tėvas buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje palaikė ryšius su knygnešiais, simpatizavo socialistinėms idėjoms. Motina, Uršulė Žemaitytė-Bačinskienė, kaip ir visi jos giminės, išsiskyrė religingumu, pamaldumu, vienas jos brolis buvo kunigas.
1924 m. baigusi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją įstojo į Lietuvos universitetą (dabar vadinasi Vytauto Didžiojo universitetas), Teologijos ir Filosofijos fakultetą, kuriame studijavo lietuvių literatūrą. Taip pat mokėsi vokiečių kalbos, pedagogikos psichologiją, dalyvavo ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ veikloje.
Pirmasis poezijos rinkinys „Anksti rytą“ pasirodė 1927 m. jaunatviškų svajonių, ilgesių, džiaugsmų eilėraščiai, kurių talentingumą pripažino visi kritikai (tarp jų Vincas Mykolaitis Putinas). Iš studenčių S. Nėris išsiskyrė rimtumu, nemėgo tuščių kalbų, stengėsi laikytis nuošaliai, savo išgyvenimų niekam neatskleisdavo. Linksma retai būdavo. Į jos nuotaikas atsiliepdavo viskas, net metų laikai. Tuo metu draugai ją atsimena kaip subtilią, didelio jausmo ir įspūdžių žmogų.
Tėvas buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje palaikė ryšius su knygnešiais, simpatizavo socialistinėms idėjoms. Motina, Uršulė Žemaitytė-Bačinskienė, kaip ir visi jos giminės, išsiskyrė religingumu, pamaldumu, vienas jos brolis buvo kunigas.
1924 m. baigusi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją įstojo į Lietuvos universitetą (dabar vadinasi Vytauto Didžiojo universitetas), Teologijos ir Filosofijos fakultetą, kuriame studijavo lietuvių literatūrą. Taip pat mokėsi vokiečių kalbos, pedagogikos psichologiją, dalyvavo ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ veikloje.
Pirmasis poezijos rinkinys „Anksti rytą“ pasirodė 1927 m. jaunatviškų svajonių, ilgesių, džiaugsmų eilėraščiai, kurių talentingumą pripažino visi kritikai (tarp jų Vincas Mykolaitis Putinas). Iš studenčių S. Nėris išsiskyrė rimtumu, nemėgo tuščių kalbų, stengėsi laikytis nuošaliai, savo išgyvenimų niekam neatskleisdavo. Linksma retai būdavo. Į jos nuotaikas atsiliepdavo viskas, net metų laikai. Tuo metu draugai ją atsimena kaip subtilią, didelio jausmo ir įspūdžių žmogų.
1928m. S.Nėris baigė universitetą ir gavo paskyrimą į Seinų "Žiburio" gimnaziją Lazdijuose, kur dėstė vokiečių kalbą. Atostogų metu poetė keliavo po Vakarų Europą, gilino vokiečių kalbos studijas.
1931m. apsigyveno Kaune, kur vertėsi pamokomis, redagavo lietuvių liaudies pasakas. Jau 1931m. išleistame antrajame S.Nėries poezijos rinkinyje Pėdos smely randame eilėraščių, rodančių poetės vidaus krizę. Tais pačiais metais buvo išspausdinti revoliucinių motyvų turintys eilėraščiai bolševikinės krypties literatūriniame žurnale Trečias frontas. Čia buvo išspausdintas ir pasižadėjimas dirbti bolševikams, tik jį parašė ne pati S.Nėris.
1934-1936m. S.Nėris dirbo mergaičių gimnazijoje Panevėžyje.
1936m. pabaigoje ištekėjo ir gyveno Paryžiuje iki 1937m. Grįžusi į Lietuvą, S.Nėris buvo paskirta mokytojauti į Kauno trečiąją gimnaziją. Apsigyveno Palemone. 1938m. buvo išleistas gražiausias S.Nėries poezijos rinkinys Diemedžiu žydėsiu, už kurį poetei paskirta Valstybinė literatūros premija.
1940m. okupacija S.Nėries gyvenime reiškė gyvenimo dramos kulminaciją. Ji buvo paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, taip pat buvo išrinkta į delegaciją vykti į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją tarybą prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jai buvo pavesta parašyti poemą Stalino garbei. Poetė tokią poemą parašė. Be to, ji rašė ir daugiau eilėraščių partinėmis temomis. Ligi šiol yra daug įvairių nuomonių apie jos visišką ištikimumą.
Kilus karui, S.Nėris buvo išvežta į Rusiją. 1944m. grįžo į Kauną, bet sunkiai susirgo ir mirė Maskvos ligoninėje 1945m. liepos 7d. Palaidota Kaune, Kultūros muziejaus sodelyje, perlaidota Petrašiūnų kapinėse.
1931m. apsigyveno Kaune, kur vertėsi pamokomis, redagavo lietuvių liaudies pasakas. Jau 1931m. išleistame antrajame S.Nėries poezijos rinkinyje Pėdos smely randame eilėraščių, rodančių poetės vidaus krizę. Tais pačiais metais buvo išspausdinti revoliucinių motyvų turintys eilėraščiai bolševikinės krypties literatūriniame žurnale Trečias frontas. Čia buvo išspausdintas ir pasižadėjimas dirbti bolševikams, tik jį parašė ne pati S.Nėris.
1934-1936m. S.Nėris dirbo mergaičių gimnazijoje Panevėžyje.
1936m. pabaigoje ištekėjo ir gyveno Paryžiuje iki 1937m. Grįžusi į Lietuvą, S.Nėris buvo paskirta mokytojauti į Kauno trečiąją gimnaziją. Apsigyveno Palemone. 1938m. buvo išleistas gražiausias S.Nėries poezijos rinkinys Diemedžiu žydėsiu, už kurį poetei paskirta Valstybinė literatūros premija.
1940m. okupacija S.Nėries gyvenime reiškė gyvenimo dramos kulminaciją. Ji buvo paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, taip pat buvo išrinkta į delegaciją vykti į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją tarybą prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jai buvo pavesta parašyti poemą Stalino garbei. Poetė tokią poemą parašė. Be to, ji rašė ir daugiau eilėraščių partinėmis temomis. Ligi šiol yra daug įvairių nuomonių apie jos visišką ištikimumą.
Kilus karui, S.Nėris buvo išvežta į Rusiją. 1944m. grįžo į Kauną, bet sunkiai susirgo ir mirė Maskvos ligoninėje 1945m. liepos 7d. Palaidota Kaune, Kultūros muziejaus sodelyje, perlaidota Petrašiūnų kapinėse.
Šaltiniai: Vikipedija, biografas.lt, antologija.lt